EN|LT
Prologas Print
Written by Redas Diržys   
Tuesday, 09 December 2008 18:12

Anksčiausias termino “Meno streikas” paminėjimas

"Palaidokime visas iliuzijas: visi “meno kritikai“ laikosi pozicijos, kad menas niekada nebus sunaikintas, nes jis negali būti sunaikintas; dauguma „menininkų“ įsitikinę, kad jie gamina būtent „meną“; dauguma galerijų lankytojų, meno mylėtojų ir, žinoma, meno pirkėjų neleidžia sau net pagalvoti, kad vieną dieną staiga ims ir nebeliks meno. Būtina pasiekti, kad dalis meno pasaulio veikėjų apsispręstų tikram meno streikui ir, panaudodami kultūrinės industrijos mašiną, ją pastūmėtų savidestrukcijos link.

 

Visiškai sunaikinti gamybos proceso nereikėtų - pakaktų perorganizuoti vaizdingiausių „meninių“ produktų gamybą į revoliucinių idėjų, formų ir technikų generavimą. Tai nebūtų sukilimas prieš meną ir menininkus – tokia veikla tebūtų laiko ir energijos švaistymas. Aš įsivaizduoju kažką panašaus į visuotinį įsiskverbimą į visas socialines klases ir tokiu būtu inicijuoti kūrybingą visuomeninių vertybių perkainojimą.   Revoliucijos jau nebeturi jokių fronto linijų – jos privalo būti gerai paruoštos ir vykti visur vienu metu. Visose socialinio gyvenimo sferose, kuriose reika žmoniškosios energijos ir pasišventimo, nes kitaip nieko nebepasieksime.“ - Alain Jouffroy 

("What's To Be Done About Art?" by Alain Jouffroy; included in "Art and Confrontation: France and the arts in an age of change" edited by Jean Cassou, Studio Vista, London 1970)

 

Kadangi konferencijos yra paruošti teorinį pagrindą 2009 metais Alytuje ruošiamai meno streiko bienalei, manau būtų labai svarbu pristatyti ir tam tikras šio planuojamo renginio struktūros užuomazgas. Tai kartu ir atsakytų į klausimus, kodėl vieni ar kiti klausimai buvo įtraukti į šios konferencijos programą, ir kokių sąsajų tarp problemų tikimasi. 

 

 

 

 

 

Iš pradžių aš norėčiau atkreipti dėmesį į meno streiko kaip koncepcijos kilmę bei nubrėžti tam tikras paraleles tarp jau įvykusių reiškinių po šia vėliava. Retrospektyviai peržiūrėjus visą „meno streiko“ istoriją galima būtų teigti, kad dauguma reiškinių šioje srityje visgi orientavosi į menininko sugebėjimą tam tikrą laikotarpį nedaryti to, kad faktiškai jam pačiam yra malonu ir svarbu daryti, ir tuo pat metu visą šį vidinio susilaikymo procesą įstatyti į tam tikrą ir griežtai fiksuotą laiko tarpą. Visi teoriniai išvedžiojimai apie galimas destruktyvias pasekmes meno sistemai pasiliko tik tuščiomis spekuliacijomis. Šie menininkų veiksmai bendroje sumoje visgi buvo atlikti pagal meno kūrinio kūrimo logiką ir tai ilgainiui suteikė galimybę jiems tapti meno sistemos dalimi. Šį procesą pavadinčiau konceptualizavimu. Alytaus meno streiko strategija remtųsi kiek kitokiu šios idėjos traktavimu – tai turėtų tapti daugiau įrankiu, nei paklusimu koncepcijos reikalavimams. Ir jeigu koncepcija neveda prie išsikeltų tikslų, tai reikėtų keisti ne tikslus, bet koncepciją. Todėl šiandien aš siūlau atsigręžti į Alaino Jouffroy meno streiko idėjos versiją ir ją įvertinti per Gustavo Metzgerio ir Stewarto Home’o bei Neoistų patirčių prizmę. Tai būtų pirmosios konferencijos dalies temos trumpas apibrėžimas.

Taip pat savo kalboje noriu trumpai pristatyti Alytaus bienalės priešistorę ir jos idėjų nuoseklų vystymąsi savidestrukcinės meninės organizacijos link.  

Antroji bienalės dalis yra skirta praktinėms menininkų pastangoms pasipriešinti sistemai.Šią dalį aš apibrėžčiau kaip tam tikrą dialogą tarp dviejų diagramoje nurodytų punktų: Kritika, šaipymasis ir sabotažas, nukreiptas prieš “rimtosios kultūros” formas ir Perauklėjimo getas menininkams, kurie negali nustoti kurti meno. Manau, kad šios pozicijos negali būti visiškai atskirtos, bet netgi teigčiau, kad ypatingai svarbu jas diskutuoti būtent vienu metu. Ir ne tik diskutuoti, bet ir atsižvelgti į jų problematiką visų meno streiko įvykių metu (reiškinys nėra toks paprastas, kad jį apibrėžti paprasta formule streikininkas-streiklaužys).

Trečioje dalyje, o ypatingai ją lydinčiose diskusijose,  reikėtų stengtis susieti visas mano čia apibrėžtas aspektų grupes ir ieškoti kažko, ką galima būtų įvardinti bendru vardikliu.Linkiu visiems sėkmės!

 

Redas Diržys  

 

 

REDAS DIRŽYS yra dailininkas, mokytojas, kritikas ir aktyvistas besireiškiantis daugiausia vizualaus meno srityje. Šiuo metu jis aktyviai organizuoja meno streiko iniciatyvas, nukreiptas prieš “Rimtosios kultūros“ struktūras, bei kuria jų pritaikymo praktikoje technologijas bei taktikas. Nuo 1993 metų jis organizuoja nepriklausomus meninius įvykius, kurie laipsniškai įgavo Alietaus Bienalės formatą. Nuo 1995 m. jis vadovauja Alytaus dailės mokyklai.