EN|LT
Rašyk paraišką! Print
Written by Stéphanie Benzaquen   
Tuesday, 09 December 2008 19:20

Per pastaruosius metus akivaizdžiai pagausėjo įvairiausių kvietimų rašyti paraiškas, o tai sekė, žinoma, ir atitinkamai pagausėjęs paraiškų skaičius. Parodos, festivaliai, kūrybinės dirbtuvės, darbai, stipendijos, užsakymai, pranešimai ir publikacijos – nebeliko jokio su menu susijusio reiškinio, kurio šis fenomenas dar neaplankė. Siuntinėjimo geografija vis plečiasi ir mes turime tai sau po nosimi. Pripažinkime, kad taip ir yra. Video festivalis San Diege, paroda Biškeke, paskaita Bratislavoje, kūrybinės dirbtuvės Osle, menininkų rezidencija Tokijuje… Ir tik vienu mygtuko paspaudimu…

 

Ir dar CV, ir dar užpildyti formą, ir dar trumpai aprašyti savo projektą (nuo 500 žodžių iki 4 puslapių), ir dar sąmata, ir technikos sąrašas, ir dar nuotraukos, ir dar anksčiau atliktų darbų pavyzdžiai, ir dar dviejų  recenzentų adresai, ir kartais netgi paraiškos pateikimo mokestis… Kaip ir daugelis mūsų, aš rašau paraiškas. Nors ir žinau, kad procesas suės daug laiko ir energijos, o kompensacija geriausiu atveju bus nedidelė, aš vistiek tai kartoju, ir vėl, ir vėl, ir vėl. Čia kaip Pavlovo refleksas – vos tik pamatau kokį nors kvietimą pateikti paraišką, mano vidinis balsas jau rėkia – “Rašyk paraišką!”. Gerai, užteks su mazochizmu ir pereikime nuo individo prie bendrų dalykų. Kas verčia menininkus ir kuratorius rašyti paraiškas? Kaip čia atsitiko, kad nežiūrint viso šio absurdo kvietimai rašyti paraiškas taip išpopuliarėjo? Ar neturėtume pasidomėti, kokią funkciją šis reiškinys atlieka taip vadinamoje “meno sistemoje”. Ar ne laikas būtų pačių savęs paklausti, kaip mes galėtume pakirsti dauginosi šaknis būtent šioje “rimtosios kultūros’ srityje? 

 

 

 

 

 

STÉPHANIE BENZAQUEN yra nepriklausome kuratorė ir rašytoja nuolat dirbanti tarptautiniame kontekste. Jos veikla pasižymi ypatingai jautriu ir tuo pat metu aštriu požiūriu į tradicines vietinių kontekstų problemas bei jas suponuoja su šiuolaikinio kultūrinio kolonializmo procesais šiandieninėje Rytų Europos teritorijoje. Ji domisi masinių žudynių dokumentavimo, vizualizavimo ir kontekstualizavimo problemomis bei jų apraiškomis kultūroje, atminties fiksavimo procesuose, akademiniuose veikaluose ir oficialiuose renginiuose. Jos nuolatinio tyrimo objektais galima būtų įvardinti Potiomkino kaimo ir rašomono efekto fenomenus.