EN|LT
ALYTAUS MENO STREIKININKAI PRIEŠ MENA KAIP BURŽUAZINE FIKCIJA Print
Saturday, 26 September 2009 14:29

Su Alytaus meno streiko bienales organizatoriumi REDU DIRŽIU kalbasi DARIUS POCEVICIUS 

Meno streiko ideja pirma karta pamineta 1970 m. prancuzu menu kritiko Alaino Jouffroy straipsnyje „Ka daryti su menu?“. Pirmasis meno streikas buvo individualus –­ ji 1977–1980 m. surenge „autodestruktyvaus meno“ pradininkas Gustavas Metzgeris. Veliau iniciatyvos emesi neoficialiojo meno istorikas iš Londono Stewartas Home’as, 1990–1993 m. bandes inicijuoti menininku streikus visame pasaulyje. Kaip i šia meno streiku virtine isikomponuoja 2009 m. rugpjucio 18–23 d. vykusi Alytaus meno streiko bienale?

  

 

Analizuojant šio reiškinio istoriškuma, reiktu vengti šios temos mitologizavimo. Visoje šitoje istorijoje pagrindine figura yra Stewartas Home’as, kurio paskelbtas meno streikas ne tik realiai paskatino streikuoti tarptautine menininku bendruomene (daugiausia neoistu ir pašto meno tinklo dalyvius), bet suteike prasme ir G. Metzgerio pareiškimui, ir atsainiam A. Jouffroy pastebejimui. Be to, Home’o inicijuotas streikas faktiškai buvo nukreiptas i propaganda prieš sustabarejusi paciu menininku mentaliteta ir smarkiai paklibino „rimtosios kulturos“ atstovu pretenzijas i amžinasias vertybes. Jis apskritai kvestionavo pacia meno vaidmens buržuazineje visuomeneje prasme. Po 1990–1993 m. streiko dar buvo visa virtine meno streiku, kurie tesesi iki 2005 m., bet visi jie apsiribojo neoistu streiko metodika ir netgi naudojo tuos pacius tekstus bei slapyvardžius (Home’o žodžiais, jie nesugebejo nieko net dorai nuplagijuoti). Kai kurie „streikai“ tiesiog virto konceptualaus meno projektais ir atrode baisiai nuobodžiai. Viena aštriausiu Home’o kritikos streliu visuomet buvo nukreipta i menininku ketinimus prisiimti sau tam tikrus vaidmenis ir juos sažiningai atlikti, jis pašiepe netgi tuos menininkus, kurie per jo paskelbta streika labai „sažiningai“ streikavo ir aiškino kitiems, kaip tai daryti…

 

Alytaus meno streiko bienale – tai trilype parodija: tyciojamasi iš menininko vaidmens beprasmybes, bet skatinamas visuomeniškas kolektyvinis kurybiškumas; šaipomasi iš streiko, kaip institucines protesto formos, tiesmukumo, bet iš esmes sabotuojamas kulturinis „isteblišmentas“ ir jo operatoriai; galu gale pašiepiamas pats beprasmiškiausias, bet kažkodel ir pats populiariausias kulturinio „isteblišmento“ formatas – bienale. Visa buržuazine fikcija, dar kitaip vadinama kultura, iš esmes slepiasi už tam tikra laiko tarpsni pasikartojanciu veiksmu, kuriu egzistavimas ir yra vertybe, nesvarbu kokiu turiniu jie užpildyti (VEKS yra tik dalis viso šito mešlo). Taigi Alytaus meno streiko bienale labai konkreciai sieke paseti karcia abejoniu sekla kiekvieno musu šalies menininko samoneje ir jausmuose. Be to, ji tapo tarptautiniu precedentu to siekti visame pasaulyje. Žvelgiant i audringa tarptautini palaikyma, šis veiksmas pavyko, tad reikia laukti grandinines reakcijos ir ja katalizuoti.

 

Koks tas „audringas tarptautinis palaikymas“? Girdejau, kad keturis trumpus žodelius ir keturis šauktukus („Aš esu su jumis!!!!“) išstenejo ankstyvojo antikomercinio kino legenda, šiandien prekiaujanti fluxus darbais…

 

Tikrasis tarptautinis palaikymas buvo išsakytas toli gražu ne lietuviu kalba. Manau, kad garbus Jono Meko amžius kliudo jam adekvaciai vertinti žaibišku greiciu besikeiciancias politines ir kulturines situacijas, todel jis dažnai tampa aplinkybiu auka… Kalbedamas konkreciai apie Alytaus bienale, manau, kad tai buvo puiki proga Jonui reabilituotis. Nereikia mušti parkritusio – geriau jam paduoti ranka.

 

Kaip butu galima apibrežti Alytaus meno streiko bienale? Kas tai – menas, antimenas, kontrkultura ar žmoniu, kuriuos iprasta vadinti menininkais, socialinio protesto apraiška?

 

Meno streiko bienale apnuogino paprasta fakta – neoliberalaus kapitalizmo salygomis menininku bendruomene yra labai individualizuota ir nevieninga, nežiurint to, kad ji maitinama tomis paciomis iliuzijomis ir popierinemis fikcijomis. Meno streiko bienales tikslas yra kontrkulturinis – pakirsti (pasi)tikejima menu, atskleisti faktini menininku oportunizma ir auginti deideologizuota jaunaja karta, kuri nebutu priklausoma nuo buržuazines kulturos opijaus. Mano streiko bienale – tai apeliacija i tarptautini samoningu menininku, kurie sažiningai pabrežia represine meno prigimti, iteisinancia hierarchija ir socialine neteisybe, solidaruma. Tai daugiau nei socialinis protestas, tai apeliacija i socialini sabotaža, kurio tikslas – sugriauti hegemonijos pamatus. Svarbiausia, kad per visa ta procesa sabotažininkai atrodo kaip mieli besišypsantys kulturos veikejai, menininkai, kuriems politikai spaudžia rankas ir su jais fotografuojasi – jokio streso, jokio kumšciu dramatizmo, jokios tiesiogines konfrontacijos. Ši taktikos forma dominuoja neoliberalaus kapitalizmo ekonomikoje ir politikoje, ji vadinama „socialine inžinerija“... arba tiesiog PR. Prieš kapitalizma, kaip ir prieš bet koki kita oponenta, geriausia kovoti jo paties ginklais.

 

Ne paslaptis, kad kulturinis ir meninis Lietuvos isteblišmentas kreivai žiuri i panašaus pobudžio renginius. O kaip meno streiko bienale vertina „apacios“ – meno darbininkai?

 

Cia mes prieiname prie kertines sampratu „menininkas“ ir „meno darbininkas“ dilemos. Menininkas yra hierarchizuotas – pakyletas virš vidutinioku minios –­ elementas bendroje buržuazineje valdžios santykiu piramideje. Meno darbininkas yra proletaras – tiesa, toje srityje jo gamybos apribojimas nesukeltu jokio efekto, nes jis iš esmes tik užpildo funkcija. Meno darbininkas palaikomas bendros ideologijos, kad kada nors taps „menininku“, nors tai, ka jis daro, neturi nieko bendra su atrankos i hierarchija kriterijais. O tokiu kriteriju išvis nera –­ faktiškai tai tera „lindimo aukšciau stovinciajam i subine“ kriterijus. Kol kritine „meno darbininku“ mase to nesuvoks, tol jie dar labiau skurs ir sulauks žiauresniu patyciu iš valdanciuju. Taigi išvada butu tokia. Šiam procesui pritaria tu šaliu „meno darbininkai“, kuriose susiklosciusios senesnes kontrkulturos ir kovos prieš valdžios strukturas tradicijos, o Lietuvoje šiuo metu dominuoja Sorošo pinigu saules apakinti zombiai ir sovietinio mentaliteto idealistai, kurie tikisi, kad „grožis juos išlaisvins“.

 

Ar ne per banalu visa kalte suversti sovietiniam mentalitetui, idealizmui ir Sorošo pinigams? Mano manymu, Lietuvos meno darbininkai nepritaria meno streiko idejoms del to, kad susiklosciusi padetis jiems atrodo „normali“ ir „naturali“. Jie nuoširdžiai tiki, kad objektyviai egzistuoja „geri“ ir „blogi“ meno kuriniai (gaminiai, prekes), vadinasi, vienas menininkas, ju nuomone, yra objektyviai „geresnis“ už kita. Taip jie pateisina dabartine meno pasaulio hierarchija ir priima ja kaip „prigimtine“. Todel ir nenori jai priešintis...

 

Siulau mano apibendrinimus vertinti tik kaip metaforiškas nuorodas i realias priežastis, nes išsamus pokalbis apie jas butu labai ilgas ir reikalautu atskiro straipsnio. Problema ta, kad sovietine sistema reiketu laikyti valstybinio kapitalizmo forma, kurioje „rimtoji kultura“ atliko potencialiu triukšmadariu išromijimo funkcija. „Triukšmadariai“ menininkai net galvojo, kad jie realiai priešinasi sistemai (kai kurie taip tebegalvoja ir šiandien). Bet sistema nuolat kontroliavo, kad tokiu veikeju skaicius visuomeneje neigautu kritines mases. Šiu žmoniu tragedija, kad jie patys sau susigalvojo absoliucias vertybes, kuriu neva siekia ir gyvena uždara atsiskyreliu gyvenima. Tokio tipo pasipriešinimas tera pasipriešinimo iliustracija, jis yra beviltiškas. O neliberalaus kapitalizmo infekuota karta simuliuoja nusiasmeninima ir kolektyvinius veiksmus, nors iš esmes pasilieka toje pacioje vokieciu klasikines idealistines filosofijos apibrežtame kulturiniame lygmenyje: turinys – kritinis, taciau forma – tipiškas kapitalistines ekonomikos konstruktas. Žvelgiant iš šiu poziciju akivaizdu, kad šiandienos menininkai ne tik kad nera patenkinti susiklosciusia padetimi ir nori ja keisti, bet jie nori ja keisti dar labiau pagilindami problema – toliau stiprindami „rimtosios kulturos“ isigalejima visuomeneje. Jie noretu priešintis, bet tik siekdami išplesti savo teises bei privilegijas, o ne jas apriboti ar – dar blogiau – išvis panaikinti meno kategorija.

 

Bienales dalyviai plaukiojo valtimis, žaide futbola, muzikavo, surenge keleta demonstraciju. Ir, žinoma, demonstratyviai nekure jokio meno. Kuris iš bienales dalyviu veiksmu atrodo svarbiausias idejiniu požiuriu?

 

Kad ir kaip butu keista, bet ideologijos isitvirtinimo žmogaus samoneje lygmeni labiausiai atskleide geru austrišku vynu ragavimo (ne gerimo) ivykis. Italu autonomistas Franco Bifo Berardi pareiške, kad jis absoliutus abstinentas ir atsisake dalyvauti degustacijoje, net nesutiko pabuti kuri laika šešelyje, kad galetu pasireikšti jo žmona Claudia – didele gero vyno megeja. Bifo pasirinko kelione i Vilniu, kur jam asmenini demesi rode vietos intelektualai, suteike scena jo solo idejoms. Tuo metu Stewartas Home’as atsisake ragauti neraudona vyna ir kantrai lauke, kol visi išbandys baltaji ir tik tada emesi raudonojo (toli gražu ne ragauti)… Menininkai pradejo muzikuoti, kažkas užgrojo fortepijonu –­ viskas panešejo i tipiška buržuazines parodos atidaryma. Vyno ragavima prižiurejes Kurtas Ryslavy’s kelis kartus ispejo „užuomaršas“, kad taip jie praranda koncentracija skoniui, bet šie buvo sunkiai suvaldomi – veike ne samone, o Pavlovo kompleksas. Geriausia pavyzdi pademonstravo paaugliai –­­ jie sažiningai ragavo vynus ir spjaude i specialiai tam pastatytus kibirus iš abieju ilgo stalo pusiu. Šie jauni žmones jau suvokia, kad koncentracija ir saviorganizacija – tai esminiai revoliucines grupuotes sekmingu veiksmu elementai. Vilniaus anarchistai, priešingai, spjove i saviorganizacija ir išvyko flirtuoti su Naujaja Kaire. Taigi iš Vilniaus atvyke meno specialistai rado grupe žmoniu, švenciancia atidaryma atsitiktinai pasirinktoje vietoje, ir pasigedo iprasto kulturinio atributo –­ pacios parodos.

 

Iš esmes negalima išskirti vienu ar kitu bienales veiksmu kaip svarbiausiu, nes visi jie sudare viena nedaloma visuma, kurioje ir menininkai, ir savanoriai, ir žiurovai buvo priversti integruotis ir bendradarbiauti. Silpniausia bienales grandimi laikau teorine dali, kuri vietoj diskusijos pasiule nuvalkiota akademini diskursa bei fragmentacija. Bet tai buvo ir naudinga, nes profesoriui išvykus, visu dalyviu grupes eme tarpusavyje susikalbeti.

 

Tad ar vertejo rengti bienale, kad dar karta isitikintum kraštutiniu „menžmogiu“ egoizmu, neorganizuotumu ir kolektyvines dvasios stoka?

 

Manau, kad didesnius vidinius prieštaravimus atskleide ne atvyke menininkai, kurie, nors ir draskomi prieštaravimu, dirbo kolektyvini darba, bet kaip tik politiniai aktyvistai, kurie niekaip negali išsivaduoti iš akademinio diskurso, socialiniu kritiku ar maištininku vaidmenu. Manau, kad jau keleta metu deklaravusi savo eksperimentini pobudi, Alytaus bienale ši karta tapo vientisu eksperimentu, kurio nepamirš ne vienas dalyvis. Prieštaravimu neišvengsime ir ju nereikia bijoti – juk gyvename šizofreniškoje visuomenineje formacijoje – kapitalizme.

 

Bienale baigesi. Visi jos dalyviai sugrižo i savo miestus, kimšte prikimštus meno ir kulturos. Na, o kas toliau? Ar rengiates kokiems nors konkretiems kolektyviniams veiksmams, kuriuos butu galima pavadinti ne bienale, ne performansu, o realiu menininku streiku?

 

Bienale baigesi, diskusijos prasidejo –­ virusas jau pasetas. Britai (Bristolyje ir Londone) aktyviai rengiasi 2012 m. visuotiniam streikui, kuriame pirma karta jis igaus konkretu industriniu dvasios darbininku statusa sindikalistu profsajungose. Šiuo metu mus pasieke žinios apie tarptautini Stambulo bienales sabotaža. Tikimes ji išplesti ir iki projekto „Stambulas –­ Europos kulturos sostine“ (simboliška, bet sutrumpinimas skamba taip pat gerai, kaip ir musu VEKS – SEKS) sužlugdymo. Europos kulturos sostiniu sarašas jau suteptas ir Alytaus streiko paminejimu –­ tai jau precedentas. O ir jaunoji Lietuvos karta, paragavusi maišto dvasios, per šiuos kelis metus subres ir sustipres – tai ne koks konceptualus meninis projektas –­ tai procesas, draugai! Tai, kas vyko Alytuje, buvo labai realus streikas, ir visiškai nesvarbu, kaip ji bepavadinsi – bienale, performansu ar streiku, svarbiausia – neprisirišti prie stereotipinio formato, nes kapitalizmas jau prisitaikes praryti visas jam pažistamas formas.

 

Ar šis procesas turi kokia nors pabaiga? Ar egzistuoja kokie nors galutiniai meno streikininku tikslai, kuriuos pasiekus butu galima apskritai užmiršti mena?

 

Šio proceso pabaiga labai paprasta –­­ apie ja kalbejo visos revoliucijos – tai dvasinis ir socialinis žmoniu lygiateisiškumas. Kol žmones nesupras, kad buržuazine kultura savo esme yra represinis irankis, o ne laisves ir dvasios šaltinis (kaip tik tokia ideja nuo mažumes kalama i galva), tol gyvensime klasineje visuomeneje ir problemos tik giles. Ne viena revoliucija nesugebejo išspresti „buržuazines kulturos“ klausimo ir tuo tik irode, kad klasikines jegos priemones nera pakankamos. Išsprendus ši klausima, žinoma, nebeliks menininku –­ tu, kurie kildina save iš Dievo... ir stovi vakareliuose šalia valdanciuju.

 

“Literatura ir menas”, 2009-09-18 nr. 3251