EN|LT
PIKETININKŲ APRANGA Print
Written by Stephanie Benzaquen   
Monday, 02 February 2009 22:41

Tai jūsų reikalas

 

„Ne abitas daro vienuoliu“ (Faux Semblant’o žodžiai, ištarti 1237 ir 1280 metais parašytoje poemoje Roman de la Rose).

„Tik kvailys nesprendžia pagal išvaizdą“ (Oscar Wilde)

 

 suknelių fabriko streikininkės, 1909

Apie galimą Alytaus meno streiko aprangą 

 

Išeities tašku pasirinkau drabužių mados tyrinėtojos ir kuratorės Deirdrės Clementės straipsnį „Streiko apranga ir jo svarba piketuojant“ (“Striking Ensembles: The Importance of Clothing on the Picket Line” - Labor Studies Journal). Straipsnyje autorė lygina moterų aprėdus dviejų XX a. pradžios streikų metu: 1909 metų suknelių streiko Niujorke metu ir per 3-io dešimtmečio pabaigos – 4-o dešimtmečio pradžios streikų bangą pietinių valstijų tekstilės fabrikuose. Kaip pabrėžė Clemente – moterys streikininkės suknelių fabrike akivaizdžiai perlenkė lazdą išreikšdamos savo moteriškumą: jos pasipuošė skrybėlaitėmis su daugybe plunksnų, dirbtinėmis gėlėmis, nulėpusiais atvartais, papuošalais, nėriniuotomis palaidinukėmis, kailiais ir apsiavė aukštakulniais.

 

 

Tai didžiąja dalimi sąlygojo bendras įsitikinimas, kad moterys neturėtų protestuoti viešoje vietoje bei streikininkių (daugiausia imigrančių) noras pademonstruoti savo žinias apie Amerikos kultūrą. Po dvidešimties metų stilius pasikeitė neatpažįstamai: dominuojančios moterų streikininkių aprangos spalvos buvo: raudona, balta ir mėlyna. Šį kartą visas apsirengimas buvo kažkoks eklektiškas įvairių aksesuarų mišinys – tipiška vyrų darbininkų apsirengimo logika. Jos dėvėjo ir vyriškas kepures, ir plaukų segtukus, ir  vėrinius, ir palaidinukes, ir šilkinės kojinės, ir ugniagesių automobilio raudonumo lūpdažiu buvo pasidažę. Šiuos dramatiškus stilistinius pasikeitimus Clemente bando grįsti tiek vartotojiškos kultūros kilimu ir apsirengimo fenomeno laipsnišku virsmu į kultūrinį fenomeną iš vienos pusės, tiek noru naujai suvokti moteriškumą – iš kitos. Bet, pasak Clemente, kiekviena iš grupių sukūrė savo „hibridinį“ stilių, kuris iš tiesų ir reprezentavo jų kultūrinį statusą tiek kaip moterų, tiek kaip darbinink(i)ų.

 

Taigi, turime puikią idėją. Belieka apsispręsti, kokius aprėdus mes, streikuoti apsisprendę kultūros gamintojai, vilkėsime. Pirmas atsakymas, be abejo, stato mus ant žemės – šimtmečiais žmonės save puošdavo pagal tai, kaip save vadino, su kuom tapatinosi. Bet ar mes (menininkai, kuratoriai, kritikai ir pan.) turime ką nors apsirengti, kas nurodytų mūsų užimamą socialinę-profesinę nišą?

 

Streikininkės prie prie fabriko vartų, 1938

 

 

Nebohemiškoji rapsodija 

Kažkada dar visai neseniai menininkai buvo žmonės, kurie didžiavosi tuo, kad visam pasauliui gali rėkti esą menininkais. Taip buvo tais gerais laikais, kai Europoje ir Amerikoje karaliavo bohema. Bohemiškai besirengianti kultūros gamintojų bendruomenė savo aprėdais deklaravo nekonvencionalų ir antiburžuazinį gyvenimo būdą. Kitais žodžiais tariant jie rinkosi „opozicinį drabužį“, kad pabrėžtų savo atsiribojimą nuo konformistinės daugumos (Wilson: 184). Drapanos buvo tiesiog jų gyvenimo eksperimentų dalis (Virginia Nicholson). Bet tai nebuvo visiems priimtina. Pavyzdžiui Baudelaire’as taip niekino prancūzų bohemiškųjų klanų aprangą, kad protestuodamas prieš šių vulgarumą rengėsi tik juodai (Wilson: 184).

 

Greenwich Village‘o dadaistės vaikščiojo palaidais plaukais ir rengėsi pedantiškų moterų uniforma – marškiniai ir rudomis kojinėmis. Bet bene išskirtiniausia tuometinė figūra buvo Else von Freytag-von Loringhoven. Jos šokiruojantis stilius: juodai dažytos lūpos, geltonas makiažas, plikai skusta ir skaisčiai raudonai nudažyta galva ir arbatiniai šaukšteliai pakabinti auskarų vietoje. Panašiai ir 1930 metais Čelsio moterys dėvėjo kaimietiškus dirndl sijonus, ankštus korsetus ir galvas apsigaubdavo skarelėmis taip įgaudamos „egzotiškus čigonių pavidalus“(Wilson: 185). Monmartras, Camdenas, Schwabingas, Soho – valandų valandas galėtume kalbėti apie bohemiškąją madą.

 

Else von Freytag-von Loringhoven

 

Bet sugrįžkime prie šiuolaikinio meno. Kiekvienas bent kartą dalyvavęs šiuolaikinio meno parodoje žino:

1)      kad ir iš kur beatvyktume (San Paulo, Rygos, Stambulo, Tel Avivo ar Londono) – visi paprastai atrodome vienodai;

2)      mes visi pabrėžtinai normalūs.

Belieka prisipažinti, kad ekstravagancija yra mūsų silpniausioji pusė. Bet mes labai gerai išmanome bendrai priimtiną „gerą skonį“. Jeigu pasipuoštumėte daržovių tarka vietoj segės, o meksikietišką antklodę apsisiaustumėte vietoj palto (taip Else darydavo) – tuomet jūsų kolegos jus palaikytų kažkokiu puskvailiu, kuris supainiojo tarptautinio meno įvykį su cirko sirgalių susirinkimu. Geriausiu atveju jus palaikys keistuoliu, atliekančiu neaiškų avangardistinį performansą.

 

Pažvelgime tiesai į akis: šiuolaikinio meno pasaulyje dominuoja santūrus ir vienodas vizualumas. Ar tai kartais nereiškia, kad mes nebesididžiuojame esą kultūros gamintojais?

 

 

 Kodėl mes šnekame apie piketininkų aprangą? 

 

Nebeklausykime mažo iš toli parskridusio paukštelio, čiulbančio apie mūsų jau prarastus pašaukimo ir ekscentriško protesto jausmus. Nebėra prasmės dejuoti dėl prarasto originalumo ir drąsos, arba lyginti praeities spalvingą bohemiškumą su konjunktūriniu šiandienos nestilingumu. Šiandieninis mūsų dėmesys turėtų būti nukreiptas į tai, kiek savo apsirengimu galėtume suformuotį „kultūros gamintojo“ įvaizdį tiek sau patiems, tiek aplinkiniams.

 

Piketininkų aprangos klausimas nėra atsitiktinis – jeigu jau mes esame tokie išskirtiniai iš bendros visuomeninių profesijų masės, tai kaip mes sugebėsime save pastebėti, kai to prireiks? Taip, tikrai, tai kur kas lengviau policininkams, medicinos seselėms, ugniagesiams, nes jie turi savo uniformas. Bet mes neturime. Tai kaip, po galais, mes galime išeiti streikuoti (protestuoti, kovoti, kritikuoti ir pan.), jeigu mes taip ir nežinome, kas tokie esame?

 

Po daugybės savaičių, skirtų įvairių konferencijų, parodų ir pan. vizualios medžiagos peržiūrinėjimui (galėčiau visiems parekomenduoti žurnalo Art Forum dienoraštį kaip itin „informatyvų“), atradau dar keletą susijusių problemų. O kas, jei tasai tariamasis paprastumas  - tai ne kas kita, kaip išsivalymas prieš naujai ketinamą priimti Sureguliavimo įstatymą (toks įstatymas viduramžiais reguliavo koreliaciją tarp apsirengimo, pajamų ir socialinės padėties) šiuolaikinėje meno sistemoje? Arba dar blogesnė kita – ar mes išties sudarome kokią nors profesinę kategoriją?

 

Ši sritis dar nėra visiška Terra Incognita. Dažnai yra netgi manoma, kad kiekvienas jau ir taip žino atsakymus į šiuos klausimus.  Ir dar, mes neturėtume visiškai nepasiruošę eiti streikuoti. Taigi pradinei žvalgybai pateiksiu keletą hipotezių:

 

  1. Lengvai perskaitomų ir atpažįstamų signifikatorių nebuvimas mūsų socialinėje-profesinėje kategorijoje (ar bet kurioje kitoje) dar nereiškia, kad tokie išvis neegzistuoja.

  2. Buvusieji vizualūs signifikatoriai šiandien yra arba pakeisti naujais, arba performuoti į kitas prasmines formas.

  3. Nauji vizualūs signifikatoriai tiksliai atspindi daugiasluoksnius mūsų socialinę-profesinę kategoriją (ar bet kurią kitą) formuojančius pasikeitimus.

  4. Nauji vizualūs signifikatoriai dar mažiau pastebimais būdais infiltruoja identifikacinius ir hierarchinius lygmenis į mūsų socialinės-profesinės kategorijos struktūrą (ar bet kurią kitą).

 

 

Piketuotojų apranga – tai klausimas kiekvienam iš mūsų, ar drabužiai gali tapti transformuojančiąja patirtimi mūsų tarpusavio santykių ir santykių su aplinkiniais kūrime? Tokiu būdu, be tikslų apšviesti su menu nesusijusią visuomenės dalį apie mūsų egzistavimą ir supažindinti su mūsų socialinės-profesinės kategorijos problemiška paskirtimi, Piketuotojų drabužių projektas siūlo alternatyvas (saviraiška, ryšys su aplinkiniais, profesinių problemų sprendimo būdų ieškojimas).

 

Ir kaip gi tai iš tiesų atrodys?  Šiame etape galima įvardinti porą versijų, pagrįstų aiškiu principu – mada yra ir išliks inspiracijos šaltiniu.

 

Pirma, Piketuotojų apranga – tai visų pirma erdvės okupacija (argi ne tokia yra principinė streiko paskirtis?). dar tiksliau įvardinant – tai tarsi erdvės prisotinimas. Galima būtų tai pailiustruoti vaizdeliu iš viduramžių karališkojo dvaro:

„Kad turėti realią valdžią reikėjo sudaryti kiek galima didesnės erdvės okupavimo įspūdį. Daugumos akys privalėjo būti prikaustytos prie vizualinių efektų. Tam pasiekti buvo aprengiamos ištisos grupės žmonių ir tokiu būdu valdovo asmens pastebimumas peržengdavo vieno asmens ribas – jo išraiškai reikėjo daugybės kūnų.“ (Heller: 333).

 

Antra, Piketuotojų apranga – tai vizualus malonumas tiek mūsų pačių, tiek aplinkinių akims. Pavyzdys iš demonstracijos, vykusios JAV:

1938 m. sausio mėnesį Moterų pirkėjų lygos (League of Women Shoppers - LWS) iniciatyva Vašingtone buvo surengta drabužių mados paroda, kuri vadinosi „Gyvenimas be šilko: nuo ryto iki vakaro tik medvilnėje ir viskozėje“. Tai buvo boikotas prieš šilko importą iš Japonijos kaip bendros prieš Japoniją nukreiptos kampanijos dalis dėl pastarosios karo veiksmų Kinijoje. Kol manekenės vaikščiojo podiumu, tuo pat metu gatvėje demonstravo kita moterų grupė – Amerikos trikotažo darbuotojų federacijos (American Federation of Hosiery Workers - AFHW) narės, kurios protestavo prieš bedarbystę. (Glickman: 573). Nežiūrint visiškai skirtingų deklaruotų protesto tikslų, abi grupės demonstravo labai panašias strategijas. Jos visus įtikino, kad efektyviausias komunikacinis ginklas – tai apnuogintų kojų ir dailių aprėdų demonstravimas. Nepamirškime to – grožis ir etika gali eiti koja kojon.

   

Cituoti kūriniai:

 

Deidre Clemente (2006). “Striking Ensembles. The Importance of Clothing on the Picket Line”. Labor Studies Journal 30(4): 1-15  

Lawrence B. Glickman (2005). “Make Lisle the Style: The politics of Fashion in the Japanese silk Boycott, 1937-40”. Journal of Social History 38(3): 573-608 

Sarah-Grace Heller (2004). “Anxiety, Hierarchy, and Appearance in the 13th Century Sumptuary Laws and the Roman de la Rose”. French Historical Studies 27(2): 311-348 

Elizabeth Wilson (1985). “Adorned in Dreams. Fashion and Modernity”. London: Virago Press Limited.