EN|LT
Kaip rengtis streiko metu – komentarai Stephanie Benzaquen tekstui Print
Written by Redas Diržys   
Sunday, 08 February 2009 19:07

Drastiškas moterų streikininkių aprangos stiliaus pasikeitimas per mažiau kaip 20 metų laikotarpį tuo būdu, kaip jį pagal istorinius šaltinius pateikė minėtame tekste Stephanie Benzaquen, mane paskatino parašyti šį komentarą. Visiškai sutinku su autore, kad šį pasikeitimą sąlygojo apsirengimo tendencijų virtimas kultūriniu fenomenu, o konkrečiau – mada. Taip, žinoma, galima sutikti, kad identitetas pagal drabužį yra labai svarbus bandant suformuluoti protesto priežasties argumentaciją, reikalavimus etc. Bet mane labiau domina aprangos kaip ikikultūrinės formacijos raiška ir vaidmuo pasipriešinimo kovoje. Madą aš būčiau linkęs traktuoti kaip hegemono primestą specializuotos grupės skiriamąjį bruožą, darbuotojo kortelę, jeigu norite.

 

Mokytojų streikas Alytuje. 2008 m.

 

 

Šnekėkime atvirai – šiandien pro visus kampus šnypščianti mados (kaip atrodymo, identiteto) samprata įgauna stulbinančius mastelius. Faktiškai reguliuojamos ne tik vadinamojo „gero skonio“ ar tiesiog aukštuomenės rengimosi normos, bet ir protesto (subkultūros). Griežtai tariant, šiandienos subkultūros: banglai, gotai, skinai ir t.t. tapo tokie pat nuobodūs ir nuspėjami kaip haute couture. Visaapimantis represinis „stiliaus“ elementas įgalina reguliuoti šių judėjimų, ar reiškinių vidinę sąrangą. Galios pozicija nebeleidžia kalbėti apie juos kitaip, nei apie kultūrinį reiškinį...

 

Stephanie Benzaquen pateiktas 1909 ir 1930 metų streikininkių moterų aprangos aprašymai ir jų akivaizdaus disonanso sąsajos su konkrečiomis moterų problemomis mane paakino susieti porą iš pirmo žvilgsnio nesietinų, bet savaip netikėtoje šviesoje atsiveriančių fenomenų. Pirmas – tai 2008 metais per Lietuvą persiritusi mokytojų streikų banga. Priminsiu visiems gal ir taip žinomą detalę, kad Lietuvos mokyklų direktoriai faktiškai su nežymiomis išimtimis yra vien vyrai, o mokytojų didžiąją daugumą sudaro moterys. Nežiūrint, kad pagrindiniai streikų organizatoriai buvo keli vyrai, visą vykdomąjį ir koordinacinį darbą atliko, o taip pat – labai svarbu – visuotinį vaizdą suformavo būtent moterys. O kaip atrodo moterys mokytojos? Reikia pripažinti, kad šis fenomenas per visą tarybmetį (o ir per kapitalistinės valstybės laikmetį taip pat) buvo paliktas visiškai savieigai ir išsivystė į labai galingą ginklą. Kiekviena mokytoja eidama į pamokas žino, kad ją nuolat įdėmiai stebės dešimtys akių ir imasi visų jai suvokiamų priemonių, kad tai atremtų. Antra vertus, ši apranga ilgainiui transformuojas jaunų žmonių sąmonėje į represinės formos (ji vis dar neišvengiama edukaciniame procese) reprezentaciją, kuri vos atpažinta kelia šiurpą. Estetinėmis kategorijomis kaip eklektika ar beskonybė šio reiškinio įvardinti negalima, nes savo esme tai yra ginklas, ir kol į šią sferą neįsisuko visokie statkevičiai, jis toks turėtų ir išlikti. Bet grįžkime prie streikų. Vos pažvelgus į mokytojų streikų nuotraukas nei juoktis, nei šaipytis nesinorėjo – tai išties buvo baisoka...centre buvo įsitaisiusios ir žvilgsniais kamerą prismeigusios militaristiškai nusiteikę ir arba pilkai, arba labai ryškiai apsirengę moteriškės, o keletas kostiumuotų vyriškių kukliai antros ar trečios eilės pakraščiuose laikė transparantus. Manau, kad nekultūrizuotos sferos poveikį pajuto ir valdžios atstovai labai greitai pradėję derybas ir vėl apsukę šią grėsmingai išrodančią minią toliau bauginti ir dvasiškai „smaugti“ jaunus žmones.

 

Antras fenomenas – tai šiuo metu organizuojamo meno streiko aprangos ir jos poveikio klausimas. Kadangi tai dar neįvyko, tai galima tik pasamprotautauti. Kaip gi atrodo tie šiandienos menininkai? Nežiūrint deklaratyvių praeito dešimtmečio tendencijų sugriauti menininko-genijaus įvaizdį, šiandienos menininkų atrodymą lemia stiliaus taisyklėmis reguliuojamas visagalis įvaizdis. Bet, skirtingai nuo mano jau aprašytojo mokytojų saviįvaizdžio, menininkai visuomenėje atlieka ne represinį, bet greičiau laisvės įsikūnijimo įvaizdį. Kad suprastumėte, kiek įvaizdis neatitinka tikrosios esmės – galite įsitikinti kad ir tokia detale – jūs niekada nepamatysite „laisvę reprezentuojančio“ menininko mėtančio akmenis į seimo langus ar policiją, bet jūs dažnai juos pamatysite „laisvai“ atrodančius oficialiuose priėmimuose pas valdžios atstovus. Ir taip yra ne tik Lietuvoje – Niujorke esu patyręs keistą jausmą, kad ten vyrauja keista mada būti labai paprastam – netgi kurį laiką galvojau, kad taip ten yra iš tiesų... Esu skaitęs kažkuriame Mia Farrow interviu, kaip Woody Allenas, nusipirkęs kostiumą už keletą tūkstančių, po to visą naktį jį visaip glamžė ir kietais daiktais trynė, kad šis atrodytų „paprastai“. Arba pasižiūrėkite kaip paprastai atrodo Jonas Mekas. Ir dabar įsivaizduokite jį streikuojantį... Kad jis faktiškai nieko kito ir nedaro visą gyvenimą. Bet už tai gauną valstybinį ordiną. O jeigu taip keli tūkstančiai jonų mekų pastreikuotų – ordinų greičiausiai neužtektų.... bet guminių kulkų užtektų. Tai kaip gi tas menininkas turėtų atrodyti streiko metu? Ką jis turėtų pa(si)daryti, kad bent trumpam nustotų vaidinti savo „laisvės šauklio“ vaidmenį visuomenėje? Galų gale kaip jis turėtų atrodyti? ...1970 metais Jukio Mišima, japonų rašytojas, tiesiog apsirengė karininko uniforma, užgrobė valstybinį pastatą, užsibarikadavo, užlipęs ant stogo pasakė kalbą ir atliko ritualinę savižudybę seppuku...

 

P.S. Prašau nesupainioti aproprijuotos uniformos ir uniformos kaip mados sampratų. Keletas variantų apmąstymams:

1. 1945 m. lietuviai partizanai išėjo į miškus kovoti prieš sovietų okupaciją apsirengę Lietuvos armijos uniforma, kad nebūtų painiojami su banditais.  Estijoje vyrai tuo pačiu tikslu pasinaudojo nacistinės Vokietijos SS uniformomis. Pastarieji dar ir šiandien identifikuojami dviprasmiškai.

2. 2000 m. Makedonijoje rumunas menininkas Alexandru Antik papasakojo istoriją, kaip jis 8-ame dešimtmetyje pats pasisiuvo liemenę su daugeliu kišenių (kažkiek primenančią Josepho Beuyso ar šiaip medžiotojo – su daugybe kišenių). Jis netgi įvardino ją kaip menininko-avangardisto uniformą – faktiškai jis tuo metu Rumunijoje ir buvo vienas radikaliausių menininkų. Kiti Rumunijos menininkai irgi norėjo užsisakyti pas jį tokias uniformas, bet menininkas jiems nepasiuvo.