EN|LT
MENO STREIKO VEIKSMU SAVAITE Print
Written by Stewart Home   
Tuesday, 08 September 2009 21:08

 

                        Belfasto stiliaus sienos tapyba Alytuje

Pagrindine meno streiko bienales dalyviu trasa driekesi nuo Alytaus dailes mokyklos prie Dzukijos viešbucio, ir ja iveikti reikedavo kokiu 5 minuciu, o po to dar iki baro-restorano, kuris buvo kažkur pusiaukeleje – paciame miesto centre. Dailes mokykloje buvo suvartotas milžiniškas kavos kiekis, viešbutyje – atkimšta daugybe vyno buteliu, o bare – pramoniniai kiekiai alaus ir šaltibaršciu. „Dzukija“ – tai senojo tarybinio stiliaus viešbutis: betonine deže su vitražiniais langais kai kuriose viešesnese pastato erdvese bei konsoliniais laiptais tarp aukštu. Pastatas buvo tiesiog kimšte prikimštas originaliu praeitu dešimtmeciu tarybiniu menininku aliejines tapybos darbu. Išlaikydamos solidaruma su „Dzukijos“ kaip tarybines nostalgijos tema tarnaites vonios kambaryje palikdavo neišneštus perpildytus šiukšliu kibirus bei nevisada padedavo tualetinio popieriaus - tai sukure labai atpalaiduojancia bohemiška atmosfera.

 

Galbut pati idomiausia naujove, kuria streikininkai idiege „Dzukijos“ viešbutyje – tai „anarchistines orgijos kambario“ ikurimas antrajame aukšte. Šiame kambaryje buvo apsistojes kažkas iš Vilniaus anarchistu (anarchija.lt) grupes nariu, bet iš tiesu jis buvo naudojamas bendriems susirinkimams. Kambario raktai buvo nuolat paliekami išorineje duru puseje ir neoficialiais duomenimis kiekvienas norintysis galejo ieiti vidun „linksmybems“, bet rizikavo buti ten užrakintas neribotam laikui. Kiek aš žinau vienintelis i „orgiju kambario“ spastus iviliotas žmogus buvo žinomas italu autonomistas Frankas Berardi (Bifo), ir, kai galu gale jis buvo iš ten išvaduotas, atsainia anglu kalba pareiške: „Tiesiog turejau nuotyki“.  Tiesa, jis buvo užrakintas vienut vienas, todel placiai paskleistos paskalos apie kambaryje vykusias „orgijas“ neturi jokio pagrindo.

 

Be Vilniaus anarchistu labiausiai Bifo iveles i begalines diskusijas apie politika prie alaus buvo Saulius Užpelkis. Save kildinantis iš Vilniaus saulius pastaruosius kelis metus gyveno Londone ir yra paminetas garsiajame dienrašcio „The Sun“ saraše tarp tu, kurie kele „orgijas“ ant stogo garsiajame Poplaro skvote (Rytu Londonas). Mes ilgai kalbejomes su Saulium šia tema ir aš tureciau pripažinti, kad minetoji tabloido publikacija nebuvo labai tiksli.

 

Meno streiko bienales metu Bifo pravede net dvi paskaitas, bet jo neoficialus kalbejimo budas bare bent jau man buvo kur kas žavingesnis nei paskaitos metu. Pirmoje oficialioje kalboje Bifo pasakojo apie radikalias mediju strategijas nuo 8-o  dešimtmecio iki šiu dienu. Jis pabreže skirtumus tarp oficialiosios žiniasklaidos informatyvumo ir tikrojo noro komunikuoti. Antroji paskaita buvo skirta „prekariato“ teorijai. Kadangi aš jau esu radikaliai pasisakes prieš šia absoliuciai absurdiška kategorija kritikuodamas Alexo Foti pažiuras, išsakytas apie prieš pora metu ivykusias Kopenhagos riaušes, tai cia nebenoriu kartotis. Nežiurint to, Bifo naudojo „prekariato“ savoka žymiai argumentuociau, nei Foti, o be to jis yra žavingas, linksmas ir labai malonus žmogus.

 

Pagrindine diskusiju ašis Dailes mokykloje buvo Redas Diržys ir jis atliko milžiniška darba apjungdamas atvykelius streikininkus su vietiniu jaunimu. Bet ne teorines diskusijos juos visus suvienijo, o praktiniai veiksmai. Treciadienio popietis turejo buti skirtas propagandos gaminimui. Kartu su manu senu geru biciuliu Lloydu Dunnu atvykome prisijungti, bet užsiemimams vadovauti tureje anarchistai kažkur išgaravo. Tuomet aš ištraukiau Reda Dirži iš jo kabineto ir diskutavome, kaip sukontroliuoti demonstracijoje naudojamu šukiu saraša. Galu gale apsisprendeme, kad visi užrašai turetu buti ispanu kalba. Mano pasiulytas šukis buvo: „Skrisk su LSD“.

 

Ispaniški transparantai buvo naudojami tiek demonstracijoje, tiek kitos dienos monstrancijoje. Abiem atvejais kokiu 50 meno streikininku grupe žygiavo per Alytu, muše bugnus ir dainavo lietuviškai. Demonstracija sustojo miesto rotušes aikšteje, kur buvo sakomos politines kalbos ir estiškai dainavo Reiu Tüür. Monstracijos metu streikininkai dalijo praeiviams meno streiko balionus ir vel toje pacioje miesto rotušes aikšteje sustoje streikininkai šikart žaide žaidima “Jurgeli meistreli” (angl. versija “Simon Says”), kuri pravede Charlie Citronas. Demonstracija ir monstracija buvo suorganizuotos padieniui tomis paciomis valandomis, o (de)monstrantai buvo apsirenge specialiai meno streikui Stephanie Benzquen ir Rotem Balva sukurtais drabužiais, kuriuos pasiuvo vietines siuvejos.

 

Nusistovejusi vietos vaizda kiek sutrikde gatves tapytoju Nathano Crotherso ir Reiu Tüür atlikti neiprasto dydžio darbai.

 

Po ketvirtadienio demonstracijos vietiniame beveik jau nebeturincio vandens prudelyje („Dailideje“ – vert. past.) streikininkai aptiko neoficialiems plaukiojimas naudojama valtele. Martinas Zetas ir Stefanas Bohnenbergeris užeme vadovaujancias pozicijas šiuose vandenines prigimties veiksmuose. Po penktadienines monstrancijos džeržgianciu garsu orkestras susibure ant Dailes mokyklos laiptu ir grojo improvizuota muzika. Dar veliau ant apgriuvusio kino teatro sienos buvo rodomi agitaciniai filmai.

 

Šeštadienio ryte buvo žaidžiamas trišalis futbolas, Mantas Kazakevicius demonstravo W. Reicho Orgono patrankos veikima, o Kurtas Ryslavy surenge vyno ragavimo popiete, kuri logiškai pasibaige pribaigianciu vakareliu viešbutyje. Taip mes galime dar karta patys sau priminti, kad jeigu norime „griauti rimtaja“ kultura iš esmes, tai reikia daryti besišypsanciu veidu ir dainuojancia širdimi.

 

Jeigu jums patiko mano mintys, nepamirškite kartkarciais aplankyti mano svetaines www.stewarthomesociety.org – patys žinote, tai nera (ne)beprasmiška.