EN|LT
Los Artistas Unidos...(lt) Print
Written by Redas Diržys   
Wednesday, 24 December 2008 10:37
„Jeigu tikslas – perduoti valdžią į pačių žmonių rankas, tai priemonės turėtų būti visuomeninių revoliucinių organų kūrimas: darbininkų tarybos, bendruomenės tarybos, komunos ir pan.
Jeigu tikslas – išlaisvinti žmogų kultūriškai, socialiai ir ekonomiškai, tai šį tikslą galima pasiekti „kultūros“ naikinimo priemonėmis.
Jeigu tikslas – išlaisvinti žmogaus prigimtį, tai reikia pasitelkti seksualines ir socialines priemones.
Jeigu tikslas – „visuotinumas“, tai ir priemonės turi būti „visuotinės“: viskas arba nieko.“
Benas Morea, „Juodoji kaukė“, Nr. 7, 1967 m. rugpjūtis / rugsėjis
Kodėl dažniausiai kovoti pakilę menininkai (gal geriau juos būtų įvardinti meno darbininkais) nesutaria tarpusavyje? Faktiškai visa menininkų vienybė subyra jau atsimušusi į pirmąsias dvi uolas: „kokį vaidmenį menininkas atlieka visuomenėje“ ir „dėl ko reikėtų kovoti“. Iš tiesų tai yra principinis klausimas apie tikslus ir priemones.

 

Vaidmuo
Menininko vaidmuo neoliberalaus kapitalizmo visuomenėje skleidžiasi manipuliatyvios hierarchinės struktūros pavidalu, kurioje jie visi apsijungia kaip profesionalūs nespecialistai (arba profesionalūs diletantai jei norite). 
Kadangi visa sistema iš esmės yra hierarchinė, tai menininkai yra priversti nuolat tarpusavyje konkuruoti, o tai skatina dar didesnę individualizaciją ir susvetimėjimą.
Menininkas „specialistas“ – tai tik eilinė socialinės, dvasinės ir jausminės realybės simuliacija, kurios prifarširuota neoliberali ideologija.
Menininko „specialisto“ kuriamas produktas – tai eilinis fetišas tiek Markso apibrėžta suprekinimo, tiek Froido ir jo pasekėjų apibūdinta represuoto seksualinio totemizmo pasme.
Todėl menininkai taip mėgsta spjauti buržuazijai į veidą, o buržuazija šypsosi ir toliau juos mielai remia.
Todėl menininkai dar vis gamina meninį produktą buržuazinei rinkai – taip jie pasitenkina, o ir pinigų kartais gauna.
Progresyvūs menininkai vietoj to, kad pultų buržuaziją kaip socialinę klasę ir taip kurtų dar vieną amžinai pralaiminčios revoliucijos spektaklį, puola buržuazinę kultūrą.
Progresyvaus menininko tikslas – sugriauti savo „profesionalių nespecialistų“ privilegijuotą vaidmenį.
Progresyvaus menininko užduotis – nebepalikti nė žymelės taip vadinamosios „meninės vertės“, kuri yra tokia svarbi buržuazinei mąstysenai.
Progresyvaus menininko misija – visą savo kūrybinį potencialą pajungti tikslui ir uždaviniams pasiekti.
Dėl ko kovoti?
Kai kurie menininkai norėtų pakovoti dėl geresnių savo darbo ir pragyvenimo sąlygų (geros studijos, atlyginimo, socialinių garantijų ir t.t.). tai absoliučiai prieštarauja ketinimams sugriauti apskritai visą sistemą, nes tokiu būdu menininko vaidmens visuomenėje išviso nebeliktų ir tolimesnis noras gyventi iš savo „kūrybos“ būtų tiesiog palaidotas. Šie menininkai negali arba nenori įsisąmoninti, kad keletas „iškiliųjų“ tėra parinkti tik tam , kad palaikytų milijonų kvailelių iliuziją siekti „karjeros“ – iš esmės tai niekuo nesiskiria nuo loterijos mechanizmo.
Kai kurie menininkai nori kovoti tiesiog todėl, kad jiems nebėra ką prarasti – sistema juos atmetė ir jie nebeturi jokių iliuzijų. Juose verda pyktis, kerštas ir neviltis.
Jauni menininkai nori kovoti, nes jie dar neturi nieko, ką prarastų. Jie tiesiog atsiduoda pačiai proceso tėkmei, kuri uždega ir suteikia prasmės. Dažniausiai šis procesas pasibaigia kelių lyderių iškilimu, kurie ilgainiui privatizuos visą bendrai sukauptą tiek dvasinį, tiek materialųjį kapitalą ir jo pagrindu susiręs savąsias karjeras.
Progresyvūs menininkai kovoja, kad užgniaužtų menininkus savyje. Paskutinė, pati paviršinė menininko žievė turėtų būti palikta vien dėl savisaugos – tai padės jam ilgėlesnį laiką išlikti nesumuštam policijos.
Progresyvūs menininkai kovoja už bet kokių diskriminacinių santykių panaikinimą kūrybinėje sferoje, prieš bet kokius pranašumus ir privilegijas.
Progresyvūs menininkai kovoja už kūrybinės išraiškos visuotinumą kiekviename kasdienybės žingsnyje.
Progresyvūs menininkai kovoja prieš kultūrines, socialines, seksualines bei dvasines represines struktūras.
Kova dėl apčiuopiamų materialių tikslų ilgainiui suskaldo kovojančiųjų gretas.
Kova prieš represines struktūras – vienija, bet sudegina kovotojus.
Kova dėl laisvės ilgainiui praranda motyvaciją ir išsisemia.. 
Dėl šių priežasčių visos kultūrinės kovos yra labai trumpalaikės – kultūriniai kovotojai turi laiku išsiskirstyti, kol jie dar nebus įtraukti į naujai persidažiusios meno rinkos žabtus. 
Kultūrinės kovos visuomet pralaimi, bet jų stiprybė – tai nuolatinis atsinaujinimas vis kitomis, dar niekam nematytomis pasipriešinimo formomis.
Taktika
Meninės grupuotės ir sambūriai turi būti organizuoti vienkartiniam ir aiškiai suformuluotam tikslui pasiekti, o tada išsiskirstyti – kiekviena įsisenėjusi struktūra pradeda dvokti.
Organizacijos turėtų nuolat kurtis ir tęsti vieni kitų veiklą bei bendradarbiauti. Jų pavadinimai turėtų būti spalvingi, poetiški, komplikuoti...tiesiog, kad fantazija galėtų lietis laisvai.
Veikla turėtų būti sąmoningai organizuojama naikinant vertikalias socialines struktūras ir steigiant naujas – horizontalias (tarybos, komunos, tinklai ir pan.), bet organizavimasis atvirkščia tvarka – į hierarchinę struktūrą – sąlygotų visišką regresiją. 
Sabotažas gali būti vykdomas tiek atvira forma, kuri šiandien, deja, nebėra efektyvi, tiek socialinės inžinerijos formomis („pasinaudojant silpnu ir patikliu žmoniškuoju faktoriumi sistemoje – vietoj bandymų nulaužti sudėtingus slaptažodžius galima tiesiog ateiti į priešo stovyklą apsimetant eiliniu remontininku ir pasisiūlyti pataisyti kokį skenerį, ir taip prieiti prie pačių slapčiausių duomenų...“ – Karenas Elliotas, 2008 m. liepos 1d., Praha).
Veiksmas turi būti atliktas tiesiogiai, konkrečioje vietoje, bet niekada to nereikia daryti dėl estetinių sumetimų, ar dar blogiau – kaip savitikslio performanso.
Jokio spektaklio, jokio vizualumo – tai turi būti atmesta kaip atgyvena.
Atėjo laikas išgyvendinti stebėjimą ir spoksojimą.
Mes siekiame dar vieno visuotinio ikonoklazmo, kuris buvo būdingas visiems visų laikų avangardams. 
Tiesioginė asmeninė patirtis ir jos suteiktas džiaugsmas yra ir visada buvo svarbiausi kūrybiškumo tikslai.
Priešai
„„Didžiausi nuoseklios revoliucinės grupės priešai paprastai naudoja panašias mąstymo formas, bet kardinaliai skiriasi savo „išgyventomis patirtimis“ ir joms suteikiama prasme“, - Raoulis Vaneigemas.
Buržuazija nėra pagrindinis tikrai revoliucinio menininko didžiausias priešas, nes ji  išnyks vos tik buržuazinė kultūra išleis paskutinį kvapą – taip pat, kaip širdis sustoja negavusi kraujo.
Taigi, nuožmiausios kovos vyks visgi tarp pačių menininkų – tradiciškai dauguma menininkų negali neįsivaizduoti savo misijos kitaip, nei kopimas iliuzinėmis karjeros kopėčiomis. 
Visai tikėtina, kad būriai apsivienijusių reakcingų menininkų pasipriešins.
Mūsų tikslas juos nukreipti savęs sunaikinimo kryptimi (iki šiol Lietuvoje šią funkciją puikiai atliko nuožmios ir bekompromisės ŠMC ir dailininkų sąjungos peštynės).
Su likusiais susidorosime pasitelkę pornografiją. 
Pornografiją, kaip kapitalizmo pamatinį valdymo įrankį reikia nukreipti prieš patį save.
Mums iš esmės nepriimtinas pornografijos kaip gyvenimo ir politikos paįvairinimo elementas.
Mes naudojamės juo kaip ginklu.
Iš tiesų meno ir gyvenimo santykis yra lygiai toks pat, kaip pornografijos ir meilės.
Dažnai menininkai yra linkę manyti, kad gyvenimas sietinas su pornografija, o menas – su meile.
Dažnai politikai savo kalbose atsiriboja nuo pornografijos ir išaukština meną.
Panašu, kad šiaip politikai yra linkę naudotis pornografija, o prisidengti menu.
Pornografija yra represinė forma – tai savotiška namų arešto forma. (Sakoma, kad amerikiečiai 2002 m. Afganistane vykdė humanitarinę pagalbą dalindami televizorius ir VHS juostų grotuvus, o iš sraigtasparnių mėtė dėžes su pornografinėmis vaizdajuostėmis...ir vyrai kurį laiką praleisdavo namie).
Menas – tai represija kūrybingų žmonių atžvilgiu.
Dauguma jaunų žmonių dar mokykloje represuojami autoritetais, kad niekuomet nedrįstų būti kūrybingais.
Menas tai institucionalizuota forma menininkus įsprausti į getą.
Šiaip jau nėra aiškios ribos tarp meno ir pornografijos – abi šios sferos tėra gyvenimo simuliacijos.
Aiškios ribos nėra ir tarp paprastų žmonių ir menininkų.
Tiesiog išeikime į gatves ir džiaukimės gyvenimu ten visi kartu ir taip, kaip sugebame ir tiek, kiek fantazijos turime!
Mes nežinome į ką tai atves, bet tikrai žinome, kokio gyvenimo toliau gyvent nebenorime!
Redas Diržys, Antrasis laikinasis meno streiko vykdomasis komitetas (Alytus), 2008 m. lapkritis.