EN|LT
_DISKUSIJOS___________
Meno streikas – prieš kultūrinę Lietuvos okupaciją Print
Written by Castor & Pollux   
Thursday, 08 January 2009 22:25

Artėjant susikompromitavusiai datai – Vilniaus paskelbimui Europos kultūros sostine, nepavargstantys kontrkultūrininkai Castoras su Polluxu prabyla apie kultūrą, kaip apie dominavimo, masių valdymo ir „minčių inžinerijos“ įrankį. Pasitelkę „tautinio pilvažmogio“ metaforą, jie demaskuoja pastarojo 20-mečio Lietuvos kultūros politiką ir kviečia radikaliausiam kultūriniam veiksmui – visuotiniam Lietuvos menininkų streikui.

Castor: Ką apskritai tau reiškia „kultūros“ sąvoka? Ar iš tikrųjų tai – ne auksinis falas, ne fetišas, kurį nusilipdė pasisotinę pilvažmogiai, numetę ant žemės nugraužtą kaulą? Ar „kultūra“ nepriklauso tai įtartinų vertybinio antstato sferai, kurioje klesti visokiausi iškrypimai – darbas, valstybė, nuosavybė, privatus individas?

Pollux: „Kultūra“ – tai žodinis fantomas, kuris įvardija tiek daug skirtingų reiškinių ir prieštaringų procesų, kad praktiškai neįvardija nieko. Intelektualų galvose knibžda daugybė įvairių kultūros apibrėžimų, tačiau vienas populiariausių ir suprantamiausių skamba taip: kultūra – tai elgesio taisyklių ir mąstymo normų rinkinys, kuris padeda atskiram žmogui prisitaikyti ir išgyventi, o visai žmonijai – tiesiog išlikti. Kitaip tariant, kultūra reikalinga tam, kad mes vienas kito neišskerstume. Tokia yra pati bendriausia kultūros samprata.

Read more...
 
ATVIRAS LAIŠKAS VEKS‘O GYNEJUI P. LINUI DABAŠINSKUI Print
Written by Redas Diržys   
Monday, 14 September 2009 22:19

Mane neseniai pasieke tulo keramiko ir fotografo Lino Dabašinsko laiškas „Faktai, kurie kalba patys už save“, kuri pateikiu savo atsakymo pabaigoje. Atvirai prisipažinsiu – vos perskaites atvira šio pono panegirika oficiozui (netgi, atrodytu, pakankamai kriminalizuotam) ir kraštutine panieka tiems, kam tai nepriimtina, nusprendžiau niekaip nereaguoti, nes tai tera eiline pikta apeliacija i tušcius autoritetus, praskiesta kažkokiu vos ne iš tarybiniu laiku užsilikusiu patosu, o pats tekstas – atvirai grafomaniškas. Nežinau, iš kur tas ponas nukrito ir kur slypi jo begalinis noras giedoti ditirambus valdžiai, bet dar karta perskaites jo teksta, atradau keleta simptomu, kuriu analize noreciau pasidalinti.

   

Jau paciu pirmuoju savo sakiniu p. Dabašinskas  pabrežia, kad VEKS‘as – tai geris ir kalno viršune. Kažkodel jis ivardija tai kaip „aukšciausia pasiekima“, kuri kažkas mums „iškovojo“ ir „padovanojo“. Tam irodyti jis nepateikia jokiu argumentu, nes tai, jo manymu, matyt turi buti savaime suprantama. Save laikau ne tiek VEKS‘o, kaip korupcija ir grobstymais itariamos strukturos, o visos „rimtosios kulturos“ kritiku, todel noriu pabrežti, kad vertybiniai šio pono vertinimai tera laisvanoriškas jo paties atsisakymas pareikšti savo nuomone ir susitapatinimas su galios strukturu primetamu formatu. Žinoma, jis tam turi teise, bet jo moralizavimas neturi jokio pagrindo ir nevertas demesio. Nepaisant viso tekste naudojamo patoso ir apsimestinio „objektyvumo“ (teigiama, kad bus pateikiami faktai, kurie tarsi kalba patys už save), teksto autorius save tapatina su „tiesos žodžio sakytojais“, o visus prieštaraujanciuosius – „tendencingais purvo pylejais ir piktais užsakomaisiais komentatoriais“. Akivaizdu, kad susiduriame su amžinaja gerio ir blogio kova... Gerio puseje be saves, VEKS‘o, Europos sajungos ir kulturinio establišmento, jis rikiuoja visa profesionaliaja kultura ir akivaizdžiai save apibrežia kaip buržuazijos cerberi. Numatomus savo oponentus jis kaltina netgi Europos kulturos sostiniu projekto ir jo išliekamosios vertes nesuvokimu.

Read more...
 
ATVIRAS ATSAKYMAS KULTUROS DEVALVUOTOJUI REDUI DIRŽIUI Print
Written by Linas Dabašinskas   
Saturday, 26 September 2009 14:12

 

Neilgai masciau - verta ar neverta atsakyti ir reaguoti i jusu pilna pagiežos laiška. Nusprendžiau, kad  sureaguoti reikia. Nes reakcijos nebuvimas tik paskatins isigalejusi musu visuomeneje abejingumo šydo diktata.

Daug nesiplesiu ir pasakysiu tik tiek: taip mastanciu kaip jus, visu laimei, Lietuvoje tik nedidele dalis. Jusu antikulturinis ir antihumaniškas nusiteikimas VEKS atžvilgiu tera piktas puliaskrydis nepateikiant jokiu rimtu argumentu.

Read more...
 
ANTRASIS ATVIRAS LAIŠKAS HUMANIZMO GYNEJUI Print
Written by Redas Diržys   
Saturday, 26 September 2009 14:20

 

Pone Linai Dabašinskai, perskaites Jusu atsakyma i mano atvira laiška pastebejau, kad mastete tikrai neilgai, tiesiog reagavote. Cia tureciau visiškai su Jumis sutikti, kad mastanciuju apskritai Lietuvoje nera daug. Ši atsakyma rašau ne todel, kad manyciau, jog imanoma ka nors tamstos pozicijose pakeisti, bet kad atskleisciau prisitaikeliška tarp musu abieju poziciju tunancia didžiaja pilkaja kulturine mase, kuriai jusiškiai argumentai kelia juoka, o maniškiams pripažinti neužtenka drasos. Todel mano tekste naudojamos retorikos nereiketu priimti asmeniškai, nes pagiežos Jums tikrai nejauciu, gal koki gailesti geriausiu atveju.
 
Pastebejau, kad šiame laiške Jus dažnai save ivardijate daugiskaita, o kaltinimas antihumaniškumu leistu manyti, jog kalbate visos žmonijos vardu. Aš kalbesiu tiesiog nuo saves, bet toli gražu nemanau, kad vienintelis taip galvoju.

Pradekime nuo kulturos (rimtosios ar aukštosios) sampratos, kuria besalygiškai siejate su geriu, tiesa, "veksu", savimi ir humanizmu...

Read more...
 
ALYTAUS MENO STREIKININKAI PRIEŠ MENA KAIP BURŽUAZINE FIKCIJA Print
Saturday, 26 September 2009 14:29

Su Alytaus meno streiko bienales organizatoriumi REDU DIRŽIU kalbasi DARIUS POCEVICIUS 

Meno streiko ideja pirma karta pamineta 1970 m. prancuzu menu kritiko Alaino Jouffroy straipsnyje „Ka daryti su menu?“. Pirmasis meno streikas buvo individualus –­ ji 1977–1980 m. surenge „autodestruktyvaus meno“ pradininkas Gustavas Metzgeris. Veliau iniciatyvos emesi neoficialiojo meno istorikas iš Londono Stewartas Home’as, 1990–1993 m. bandes inicijuoti menininku streikus visame pasaulyje. Kaip i šia meno streiku virtine isikomponuoja 2009 m. rugpjucio 18–23 d. vykusi Alytaus meno streiko bienale?

  

 

Analizuojant šio reiškinio istoriškuma, reiktu vengti šios temos mitologizavimo. Visoje šitoje istorijoje pagrindine figura yra Stewartas Home’as, kurio paskelbtas meno streikas ne tik realiai paskatino streikuoti tarptautine menininku bendruomene (daugiausia neoistu ir pašto meno tinklo dalyvius), bet suteike prasme ir G. Metzgerio pareiškimui, ir atsainiam A. Jouffroy pastebejimui. Be to, Home’o inicijuotas streikas faktiškai buvo nukreiptas i propaganda prieš sustabarejusi paciu menininku mentaliteta ir smarkiai paklibino „rimtosios kulturos“ atstovu pretenzijas i amžinasias vertybes. Jis apskritai kvestionavo pacia meno vaidmens buržuazineje visuomeneje prasme. Po 1990–1993 m. streiko dar buvo visa virtine meno streiku, kurie tesesi iki 2005 m., bet visi jie apsiribojo neoistu streiko metodika ir netgi naudojo tuos pacius tekstus bei slapyvardžius (Home’o žodžiais, jie nesugebejo nieko net dorai nuplagijuoti). Kai kurie „streikai“ tiesiog virto konceptualaus meno projektais ir atrode baisiai nuobodžiai. Viena aštriausiu Home’o kritikos streliu visuomet buvo nukreipta i menininku ketinimus prisiimti sau tam tikrus vaidmenis ir juos sažiningai atlikti, jis pašiepe netgi tuos menininkus, kurie per jo paskelbta streika labai „sažiningai“ streikavo ir aiškino kitiems, kaip tai daryti…

Read more...
 
VEKS’AS - KRUVINŲ BURŽUAZIJOS KONVULSIJŲ PRADŽIA Print
Written by PDKRT iniciatyvinė grupė   
Sunday, 24 January 2010 14:03

2009 m. įeis į istoriją kaip metai, kuriais bankrutavo oficialioji kultūra. Įtarimai, kad vienos kultūrinės programos – VEKS‘o - kultūros vadyba nėra „švari“ ne tik pasitvirtino, bet ir grėsmingai pademonstravo visos kultūros sistemos įsisenėjusią gangreną. Atvirai korupcinę sistemą dangsto ne tik svarbiausios valstybinės institucijos: kultūros ministerija, seimo komitetai, FNTT, generalinė prokuratūra, prezidentūra, bet ir patys kultūros operatoriai, kuriuos reiktų tiesiog įvardinti aparatčikais.

Visame šiame mėšle šildosi ir didžioji dauguma menininkų, kurie šiandien dėl sistemos ydingumo yra linkę kaltinti ne sistemą, bet tuos, kurie tai atskleidžia. Žodžiai kultūra ir menininkas šiandien visiškai diskredituoti, nes jie pridengia buržuazinių prisitaikėlių vykdomus finansinius nusikaltimus ir didelio masto korupciją. Menininkai ėją nepriklausomybės avangarde, po dvidešimt metų išsigimė, kaip kultūriniai pelėsiai patapo "bobikais", laukiančiais jiems numetamo kaulo.

Read more...
 
KOMENTARAS „KRUVINOMS BURŽUAZIJOS KONVULSIJOMS...“ Print
Written by Krescencijus Stoškus   
Sunday, 24 January 2010 14:10

 

Čia kažkas  netikėta...  Aš suprantu Jūsų nusivylimą. Bet tai, ką siūlote, jau buvo 1917 m. Rusijoje. Mane apima šiurpas... Juk taip atėjo bolševizmas. Taip, taip... vėl lipama ant to paties grėblio. Ko iš jo galima tikėtis? Negi dar trūksta pilietinio karo. Bet rusų buvo daug, o mūsų... Stebėtinas, tiesiog gluminantis kartojimasis, nors kalbama apie kūrybingų žmonių susivienijimą. Kur jis? Juk čia tos pačios tarybos, tas pats proletkultas, tas pats infantiliškas karingumas, ta pati kolektyvinė kūryba, net psichikos  darbininkų giminystė "nieko neturinčiųjų" proletarinei psichologijai ta pati. Gal ir senuosius proletarų vadus reikėtų sugrąžinti? Rusų komunistai su jais iki šiol tebevaikščioja į mitingus ir demonstracijas. Negi taip fundamentaliai užmiršta istorija?  Tik keletas naujų žodžių, mintys ištisai kartoja bolševikinės Rusijos proletkulto programą. Viskas beveik paraidžiui iš ten nusirašyta, tik nežinau:  nuo žodžių, ar proletarinės neapykantos...

Read more...
 
ATSAKYMAS FILOSOFUI KRESCENCIJUI STOŠKUI Print
Written by Redas Diržys   
Sunday, 24 January 2010 14:12

 

Labai dėkingas už repliką – ji nėra netikėta, bet atvirkščiai - labai logiška ir netgi kiek schematiška, bet tuo pat metu ir labai nuoširdi ir todėl matau prasmę diskutuoti.

 

Pradėkime nuo proletkulto – taip, tai iš tiesų buvo bolševikinė struktūra, bet, teisingumo dėlei, prieš ją pasmerkdami pripažinkime ir tai, kad ji niekada nebuvo įgyvendinta. Pagrindinis proletkulto teoretikas Bogdanovas (tikra pavardė Malinauskas – gudas nuo Gardino) šį apibrėžė kaip vieną iš trijų neatsiejamų revoliucinio socializmo elementų: tarybos, kaip ekonominis interesas; komunistų partija – politinis, o proletkultas – kultūrinis ir dvasinis elementas. Deja jame pačiame jau buvo užkoduota nesėkmė, nes partija iš karto užėmė hegemonijos poziciją kitų dviejų elementų atžvilgiu. Dar prieš įgyvendinant programą Leninas uždraudė bet kokį eksperimentinį elementą kultūroje ir reikalavo aiškaus, proletariatui suprantamo, tikslo – ko vertas vien pasakymas „iš visų menų mums svarbiausi yra kinas ir cirkas“. Nežiūrint to, kad Bogdanovas didžiąja dalimi rėmėsi Ernsto Macho empiricistinėmis pažiūromis, kurias siejo su marksizmu. Be to Bogdanovas buvo visuotinės sistemų teorijos šalininkas, kurioje buvo teigiamas žmogaus kaip daugialypės ir multidimensinės asmenybės vystymasis priešpastatant jį susvetimėjusiam kapitalistiniam specialistui.

Read more...